Originally posted by jesfor at Мятежный Египет: христиане и мусульмане вместе против авторитаризма

A. Čaplikas paskelbė, jog jo vadovaujama Jungtinė frakcija taps traukos centru – tik kam? Politikos bestuburiams, eliniams perėjūnams?
Susijungimas rodo, jog A. Valinskas laidoja savo politines ambicijas. Tai patvirtina ir jo grįžimas į televizijos laidas. Partija taip ir nesusikūrė, apie padalinius regionuose išvis kalbėti kažkaip ir nepridera, kaip ir apie rimtą programą. Amen. Dabar ši partija ne tik tautos – ji savęs negali prikelti.
Liberalcentristai išgujo A. Zuoką ir apipylė jį purvu. Nežinau, ar tokia yra nusistovėjusi praktika, bet daug geriau atrodytų, jei to nebūtų buvę. Visgi partijos įkūrėjas, ilgametis vadovas. Neabejoju, kad A. Zuokas nusipelno riebių epitetų, bet kai jie skamba iš G. Babravičiaus lūpų... Juk jeigu atsisėdai į A. Zuoko kėdę – viskas, nebekalbėk apie pirmtaką, apie praeitį, dar ir dar visiems ją primindamas, o kalbėk apie ateitį.
Pamanyk, susijungė politinę mirtį konstatavę šoumenai, ketinę prikelti tautą, su liberalcentristais, per netyčia patekusiais į Seimą. Ar kartais nebus taip, jog susijungus dviem lavonams, kurių vienas dar ir šou verslo atstovas – pasirodys zombis? Ką gali traukti toks „traukos centras“? Teisingai – muses.

Visai pamiršau: šiandien – žurnalistų solidarumo diena.

Šią dieną paskelbė 1958 m. gegužę Bukarešte vykęs IV tarptautinis žurnalistų solidarumo kongresas, pagerbdamas čekų žurnalistą Julijų Fučiką, nužudytą vokiečių 1943 m. rugsėjo 8 d.

Gal nepilnais duomenimis, bet pernai pasaulyje dirbdami savo darbą žuvo 56 žurnalistai.

Šventei kenkia tai, kad ji buvo paskelbta komunistiniais laikais. Bet vis tiek visus sveikinu.

Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho teisinės neliečiamybės klausimo sprendimas buvo aiškus nuo pat pradžių, nes senoji Europa nemėgsta naujokų bei yra pratusi prie teisinės valstybės modelio, kai paskutinį žodį taria teismas.

Be to, ne paskutinį vaidmenį turėjo ir prieš V. Uspaskichą nukreipta propaganda. Svarstant jo likimą komitete, lemiamos įtakos turėjo Vytauto Landsbergio pasisakymai.

Jeigu Lietuvoje yra toks reiškinys kaip konservatorių klanas – tai jis gali triumfuoti. Opozicinės partijos būsimuose rinkimuose kryptingai skandinamos: „darbiečiai“ visu būriu turės vaikščioti į prokuratūrą ir teismą, „tvarkiečiai“ bergždžiai įrodinės Kęstą Komskį esant tiesiog angelu, o socialdemokratai, panašu, turės rūpesčių paviešinus VSD pažymas. Net ir būdami labai nepopuliarūs, konservatoriai gali pasiekti, kad būsimajame Seime bus išlaikytas panašus jėgų santykis ir jų buvimas valdžioje bus pratęstas.

Ko gero, „valstybininkų klanas“ yra mėgėjų būrelis, palyginus su konservatoriškuoju.

Partija „Tvarka ir teisingumas“, nepaisant išankstinio susitarimo, atsisakė pasirašyti opozicinių partijų koalicinę sutartį. Tai nusprendė šios partijos Prezidiumas, kur susirinkę jo nariai „aptarė artėjančio naujo politinio sezono iššūkius ir diskutavo dėl konkrečių partijos veiksmų ir sprendimų prasidedant Seimo sesijai ir rengiantis savivaldybių tarybų rinkimams“. Kitais žodžiais tariant, mažiausiai iki savivaldos rinkimų Seimo opozicija nebus vieninga. Prasidėjo rinkimų kampanija.

Skaudžiausias „tvarkiečiams“ klausimas – tai Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko Kęsto Komskio tariamos ar tikros sąsajos su kontrabanda bei padėtimi Pagėgių savivaldybėje. Žiniasklaida praneša, jog Komskių klanas įsivyravo Pagėgiuose, laužo demokratijos principus ir krauna turtus nelegaliais būdais. Vienas iš koalicinės sutarties nepasirašymo motyvų gali būti socialdemokratų susilaikymas nuo tiesioginės paramos K. Komskiui, kaip spėjama, vienam iš svarbesnių partijos finansinių rėmėjų ateinančiuose rinkimuose. Tačiau atsisakymas pasirašyti koalicinę sutartį nesutvirtino K. Komskio padėties Komisijos vadovo poste.

TT laikoma rimta „žaidėja“ artimiausiuose savivaldos rinkimuose, todėl valdančiosios koalicijos lyderiai konservatoriai taiko tiksliai. K. Komskio nuvertimas suduotų skaudų smūgį Komskių klanui Pagėgiuose ir pakenktų „tvarkiečiams“ siekiant pergalės kitose savivaldybėse. Štai kodėl Seimo pirmininkė Irena Degutienė ragina K. Komskį atsistatydinti, o TT pirmininkas Rolandas Paksas asmeniškai vargsta jį gindamas. Beje, paties K. Komskio nuopelnai kovoje su korupcija abejotini, savo veiklą Komisijos pirmininkas bando pridengti politikavimu ir kitų institucijų – Specialiųjų tyrimų tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos ir kitų specialiųjų tarnybų – atliktais tyrimais. I. Degutienė įgėlė skaudžiai: „Jei K. Komskio vadovaujama Antikorupcijos komisija dirbtų taip gerai, kaip giriasi jos vadovas, netektų kalbėti apie pavojingą korupcinę situaciją valstybėje“.

Šiandien K. Komskio klausimas – tai TT pergalės arba pralaimėjimo savivaldos rinkimuose klausimas. Ir kadangi „tvarkiečiai“ pralaimi propagandinę kovą dėl K. Komskio reputacijos, pasirinktas R. Pakso mėgiamas (ir, žinant jo teisinę padėtį, vienintelis įmanomas) „kovos prieš visus“ žanras. „Tvarkiečiai“ nenori būti socialdemokratų šešėlyje ar tiesiog stovėti opozicijos būryje, jie nori būti viskuo, nori laikytis „gerokai griežtesnės, be jokių kompromisų politikos“. Todėl rengs įvairias viešųjų ryšių akcijas, tegul ir tokias nevykusias, kaip „įkalk vinį į kubilą“.

Taigi, nerasdama kaip kitaip nukreipti visuomenės dėmesį nuo K. Komskio, TT išeina „į mases“ ir bandys telkti visus, kas nepatenkintas konservatorių valdžia. Tikriausiai tai neišgelbės K. Komskio, bet padėtų partijai atlaikyti įvaizdžiui kenkiantį smūgį, kai Komisijos pirmininkas bus priverstas pasitraukti iš posto „garsiai trenkiant durimis“.

Darbas Seime vyks ta pačia vaga – jame masinių akcijų nesurengsi, todėl socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius taikliai pastebėjo, jog TT sprendimas nepasirašyti opozicijos koalicinės sutarties „neturės didelės įtakos tolimesniam opozicinių frakcijų bendradarbiavimui“. Iš tikrųjų, iki šiol visos opozicinės frakcijos dirbo be sutarties ir paruošė bendrą alternatyvią Vyriausybės programą, gynė savo poziciją. Opozicija šiuo metu turi 65 balsus iš 141.

Naujame laikraščio „Opozicija“ numeryje: Vytenio Paulausko straipsnis apie tai, kad ekonominės gerovės kūrimas visų pirma turi prasidėti nuo visų šalies žmonių pajamų didinimo; analitiko Petro Naviko straipsnis išraiškingu pavadinimu „Kodėl vieni milijonieriai, kiti – vargetos?“, A. Bielskio straipsnis „Aš dūstu nuo kapitalizmo“, publicistas Adolfas Strakšys straipsnyje „Atjojo kariūnai – nušovė Brazauską“ priminė sudėtingą prezidento A. Brazausko likimą, Juozas Vasiliauskas įrodinėja, kad nepriklausomos Lietuvos jau nebėra; baigiamas keliuose „Opozicijos“ numeriuose publikuotas ilgas Vilmanto Krikštaponio straipsnis apie Kauno VDU rektorių Petrą Avižonį, Vitalijus Balkus straipsnyje „Ar virsime Talibustanu prie Baltijos?“ atkreipia dėmesį į aukštą klerikalizmo lygį Lietuvoje, Mindaugas Peleckis atskleidžia Bažnyčios nedorus darbus išmetant į gatvę žymų menininką Albiną Petrą Purį, Gediminas Jakavonis straipsnyje „Ką mums reiškia Žalgiris?“ kritikuoja kai kurių dabartinių istorikų požiūrį į senosios Lietuvos istoriją, taip pat Zigmanto Balčyčio, Arvydo Akstinavičiaus, Antano Salio, prof. Zenono Pilkausko, Petro Motiejūno ir kt. straipsniai.

O dar sako, kad artėja ledynmetis.

Karštis toks, kad sunkiasvorės mašinos greit užklimps asfalte. Masiulis galės reikšti pretenzijas buvusiems ministrams, kad neprižiūrėjo kelininkų. O štai sveikatos apsaugos ministras galės kaltinti nebent save – liberalų reforma baigia ligonines uždarinėti. Kam jų reikia, juk lietuviai – sausumos vikingų tauta, o vikingai neserga. Jie žūva arba nuskęsta.

Skenduolių kelios dešimtys, praėjusių metų aukų skaičius viršytas beveik dvigubai. Dar baisu, kad pasipils miškų gaisrai.

Važiavau iš taško A į tašką B tuštokomis Vilniaus miesto gatvėmis, termometras rodo +35 ir kondicionierius ne ką padeda. Baisu ir peršalti.

Smegenys vos sukasi – gal ir gerai, nes nesinori nieko daryti. Tik gulėti pavėsyje ir maukti vandenį. Prie vienos parduotuvės sunkvežimis-šaldytuvas atvežė mėsos produktų, tai prie atidarytų durų atsigaivinau keletą sekundžių, kol vairuotojas krovėsi dėžes. Košmaras.

Pastebėjote, kad padaugėjo dezodorantų reklamos? „Apsaugos jus visą dieną.“ Nesvajokite, nepadeda. Uostykite į sveikatą, arba išvis nesiartinkite vieni prie kitų. Kartais stichines nelaimes lengviau ištverti pavieniui. Šis kartas būtent toks.

Šaunuoliai, kas sugalvojo kai kuriose stotelėse geriamo vandens automatus pastatyti. Mačiau porą moteriškių, vos ant kojų pastovinčių, svaigstančių. Be vandens – niekaip.

Ko gero, tokiomis dienomis galima skelbti išeigines. Kada ir avansu, atidirbtume rudenį.

Nesunku pastebėti, jog tiesioginio eterio diskusijų laidose premjerą Andrių Kubilių pakeitė jo patarėjas Virgis Valentinavičius, buvęs vienos TV informacinės laidos vedėjas. Jo pasirodymas turėjo šiek tiek akumuliuoti visą negatyvumą, dėl nepopuliarių ir neretai kvailų sprendimų tenkantį premjerui. Ar tai pavyko, sunku pasakyti. Bet jis pats tai tikrai sugebėjo įkyrėti.

Patarėjas komentuoja tiesiog viską, lyg ne A. Kubilius, o jis pats priiminėtų sprendimus. Pamoko oponentus, žarstosi kaltinimais, vaidina kažką panašaus į „blogą policininką“. Norintieji išgirsti A. Kubiliaus nuomonę turi nusivilti.

Gali būti, kad premjeras ne visais klausimais jaučiasi pakankamai pasikaustęs dalyvauti diskusijose tiesioginiame eteryje. Sunku rasti argumentus nepopuliariems sprendimams. Ir nejauku klausytis teisingos kritikos.

Patarėjas net bandė kištis į teisėsaugos darbą... Laimei, tai netapo tradicija.

Kartą vienoje laidoje matėme, kaip jis gynė premjerą nuo žurnalistų, neleisdamas jiems prisiartinti. Tam tikra tvarka, žinoma, turi būti, ir V. Valentinavičiaus asmuo tokiam sarginio šuns vaidmeniui tinka. Ne kiekvienas drįstų stumdytis ir grasinti į kamerą.

Ryšių su visuomene teorija žino tokį triuką, kai „pirmojo asmens“ vardu kalba jo „klapčiukas“, kuris, jeigu kas ne taip, lieka dėl visko kaltas. „Pirmasis asmuo“ visada gali nesunkiai paneigti „klapčiuko“ žodžius, užimti kiek kitokią poziciją ginčytinu klausimu, atsiriboti nuo „klapčiuko“ žodžių, net jei iš tikrųjų šis kalbėjo su „pirmuoju“ suderintą nuomonę. Jei V. Valentinavičius suklystų ar nusišnekėtų, ką dažnai ir matome, TS-LKD gerbėjai atkirs, jog A. Kubilius būtų pasakęs geriau. Tiesą sakant, kai kada A. Kubilius iš tikrųjų pasakytų geriau už savo patarėją, nes objektyviai daugiau žino. V. Valentinavičius mėgsta postringauti ir apie tai, ko neišmano.

Gal A. Kubilius nedalyvauja laidose dėl užimtumo? Jo pirmtakas G. Kirkilas iš televizijos tiesiogine to žodžio prasme neišlįsdavo – tai, žinoma, ne rodiklis. Tokiu atveju premjerą retsykiais visgi matytume – kad ir kaip būtų užimtas, kartais laiko surastų tautai aiškinti savo sprendimų logiką. Komunikuoti į išorę labai svarbu, tą būtina daryti, nes kitaip atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės padidės ir vėl duš Seimo langai. Dar svarbu teisingai komunikuoti, bet ar tai pavyksta žinomam žurnalistui V. Valentinavičiui, abejotina. Jis atrodo pernelyg piktas, įtarus priešgyna. Premjero pozicijos beveik neatskleidžia. Toks D. Kuolys mėgdavo pabrėžti: „prezidento nuomone, yra taip...“ Dabar gi žiūrovas mato: sėdi A. Kubiliaus pitbulis ir loja į visas puses. Toks savarankiškas komandos narys.

Okupacijos 70-mečio euforijoje per TV parodyta keletas gerų filmų, pagerinusių nuotaiką tiems, kas nežiūri futbolo ir mėgsta istoriją. Tačiau laidų anonsuose, skelbusiuose apie lietuvių tautos netektis, pasigedau vieno skaičiaus.
Nuolat kartojamuose anonsuose skelbiama, kiek Lietuva neteko žmonių per tarybinę bei nacistinę okupacijas. Pasirodo, birželio 23-osios sukilime žuvusių lietuvių skaičius siekia 700, o žuvusiųjų pokario „partizanų“ ir jų talkininkų skaičius 20 500, dar 135 000 lietuvių netekome trėmimuose (neaišku, kiek iš jų grįžo) ir t. t.
O pasigedau tokio skaičiaus: 25 000. Tiek lietuvių žuvo nuo pokario „partizanų“ rankų. Žodį „partizanas“ rašau kabutėse ne todėl, kad norėčiau menkinti į mišką išėjusius kovotojus, o todėl, kad partizanas savo esme yra karo terminas, įvardinantis už fronto linijos kovojančius asmenis ir kenkiančius priešo komunikacijoms, kt. Lietuviškus pokario „partizanus“ vertėtų įvardinti kaip ginkluotą rezistenciją – jos gretose buvo žmonės, dėl įvairių priežasčių nenorėję sutikti su okupacija. Pvz., prieš nacių okupaciją kovojusieji prancūzai buvo vadinami būtent rezistentais, o ne partizanais.
Tarp tų 25 tūkst. lietuvių, žuvusių nuo ginkluotosios rezistencijos – 6 tūkst. moterų, per tūkstantį vaikų. Nušauti, pakarti, sudeginti gyvi. Šių žuvusiųjų pavardės ir mirties datos užfiksuotos tiksliai.
Televizijos anonso pabaigoje duodamas skaičius – milijonas, – tiek Lietuva neteko per abi okupacijas, pridėjus priverstinę emigraciją bei negimusius. Šiam skaičiui dvidešimt penki tūkstančiai nebūtų turėję jokios įtakos – milijonas nebūtų virtęs 1 025 000.
Todėl dėl statistikos nederėjo praleisti tų tautiečių, kurie neteko gyvybių nuo savųjų rankų.

Po tragiškos Andriaus Ūso mirties (natūralia mirtimi pavadinti gulėjimą kūdroje neapsiverčia liežuvis) visuomenė vėl galės užsiimti naujų sąmokslo teorijų kūrimu.

Ūso mirtis tikrai įtartina. Ką duos ekspertizė, galima numanyti: gal infarktą, gal insultą, gal kažką panašaus. Važiavo žmogus, staiga pasijuto prastai, nulipo nuo keturračio motociklo ir griuvo veidu į vandenį. Būtų buvusios Kauno marios – būtų nugriuvęs į jas. Arba į jūrą. Ir prikasė tarybiniais metais melioracijos griovių, visokių kūdrų, kad net nepataikyti žmogus negalėjo. Būtų juk atsigulęs ant žolytės.

Kaip ir Kedžio ar Pociūno atveju, ekspertai laikysis nesmurtinės mirties scenarijaus, tuo dar labiau pakurstydami aistras. Kažkaip nesitiki, kad Ūso mirtis nesmurtinė. Bet visko gali būti.

„Garliavos respublika“ vėl sukunkuliuos, televizijos turės ką rodyti, laikraščiai – rašyti. Vėl bus kedenamos pedofilų klano temos, bus naujų „demaskavimų“.

Tuo tarpu valdžia tyliai prastums eilines kiaulystes. Šiandien finansų ministrė Šimonytė paskelbė, kad Vyriausybė ruošiasi ilginti pensinį amžių, „įšaldyti“ įmokas į pensijų fondus bei mažinti motinystės išmokas. Pasiūlymai pasieks Seimą jau artimiausiomis dienomis. Svarstomas eilinis PVM bei kitų mokesčių didinimas, taip pat nekilnojamojo turto apmokestinimas.

Dauguma šių priemonių bus įgyvendinta be didesnio vargo, nes patys aktyviausi protestuotojai ieškos Kedžio ir Ūso tariamų ar tikrų žudikų, o profsąjungos kapstysis darbo santykių liberalizavimo projektuose.